D. L., S. L., K. L. ir M. L. Lietuvos pilietybės atkūrimo Litvakų palikuonims byla

Asmens seneliai ir proseneliai buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 06 15, gimė ir gyveno Lietuvoje. 1925 metais seneliui buvo išduotas Lietuvos vidaus pasas. 1925 metais asmens senelei buvo išduotas Lietuvos vidaus pasas. 1928 metais seneliai susituokė Kaune. 1929 metais seneliai išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką. Asmens prosenelė buvo Lietuvos pilietė. 1921 metais jai buvo išduotas Lietuvos vidaus pasas. Asmens prosenelis buvo Lietuvos pilietis. 1921 metais jam buvo išduotas Lietuvos vidaus pasas. Asmens prosenelis iki 1940 06 15 gyveno Kaune, buvo kepėjas. Prasidėjus Antrajam Pasauliniam Karui buvo prievarta išvežtas į Dachau konclagerį, Vokietiją. Prosenelis nebegrįžo į Lietuvą, 1944 metais žuvo konclageryje.

1929 metais asmens senelis ir senelė išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką, kadangi Lietuvoje jautėsi nesaugūs, atsižvelgdami į šalyje susiklosčiusią situaciją (kitų gyventojų keliamus neramumus žydų tautybės asmenų atžvilgiu), baiminosi dėl savo ateities bei dėl to, jog likę Lietuvoje jie anksčiau ar vėliau gali būti nužudyti antisemitines idėjas palaikančių ir aktyviai šiuo klausimu veikiančių asmenų, kaip ir nutiko senelio tėvui, asmens proseneliui, kuris liko gyventi Lietuvoje ir buvo išvežtas į Dachau konclagerį bei nužudytas.

Asmens senelis bei senelė jautė artėjančią grėsmę, atsižvelgdami į bendrą politinę situaciją ir įvykius, susijusius su žydų tautybės asmenimis tiek Lietuvoje, tiek Europoje, todėl nusprendė išvykti iš Lietuvos. Dėl savo tautybės (buvo žydai) senelis ir senelė jautė nuolatinį priešiškumą, išankstinį nusistatymą savo ir savo šeimos narių atžvilgiu. Antižydiški išpuoliai prasidėjo jau apie 1915 metus, kurie pasireiškė žydų išstūmimu iš verslo, visuomenėje plito idėjos, raginimai nieko nepirkti iš žydų, padažnėjo žydų mušimo atvejų, jų namų langų daužymo miesteliuose, buvo murzinamos žydiškos iškabos, žydai buvo persekiojami ir kankinami. Be to, tuo metu vis aktyviau iš Vokietijos po visą Europą, tame tarpe ir vidurio Lietuvą, pradėjo sklisti rasistinės ideologijos, pamažu stiprėjo antisemitizmo idėjos. Antisemitizmo politika ypač aktyviai Lietuvoje buvo pradėta vykdyti 1941-1942 metais.  Pažymėtina, Kauno apskritis užima bene centrinę vietą Lietuvos žydų genocido (holokausto) istorijoje. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis ir politinis centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Visuotinis ir didžiausio masto žydų persekiojimas Kauno apskrityje, kaip ir daugumoje kitų Lietuvos apskričių, prasidėjo 1941 metų rugpjūčio mėnesį, įvedus Lietuvos vokiečių civilinę valdžią, o rugsėjo mėnesio viduryje visos žydų bendruomenės, gyvenusios Kauno apskrities valsčiuose, buvo sunaikintos. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Pirmiausia siekta atimti iš žydų pilietines ir žmogaus teises, atskirti juos nuo kitų tautybių gyventojų, vėliau sutelkti į getus ir laikinas izoliavimo stovyklas, konfiskuoti jų turtą ir pagaliau visiškai sunaikinti. Pažymėtina, kad aukščiau minėtu laikotarpiu žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie buvo žydai, t. y. buvo atsižvelgiama vien į jų tautybę. Būtent dėl tokių susiklosčiusių istorinių aplinkybių, žydų tautybės asmenys per laikotarpį nuo 1915 metų bei 1941-1942 metais buvo priversti masiškai išvykti iš Lietuvos. Tuo metu didžiausi Lietuvos žydų emigrantų srautai nukrypo į Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką bei Pietų Afriką.

Asmens tėvas gimė Pietų Afrikoje, buvo Pietų Afrikos pilietis. Asmuo gimė ir gyveno Pietų Afrikoje. Buvo Pietų Afrikos ir Izraelio pilietis.

Įvertinęs bylos aplinkybes, Lietuvos Migracijos departamentas priėmė teigiamą sprendimą atkurti asmeniui, jo sūnui, sesei ir jos dukrai Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimų pilietybių.