+ 370 6 1861886 ico_4.png
info@migration.lt ico_5.png
  • Pradžia
  • Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Afriką, ir jų palikuoniams

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Afriką, ir jų palikuoniams

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Afriką, ir jų palikuoniams

Nuo XIX a. pabaigos Lietuva buvo viena iš daugiausiai emigrantų pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;

2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

3) Politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons);

4) Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Nemažai Lietuvos teritorijos gyventojų emigravo į dabartinę Pietų Afrikos Respubliką XIX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje. Dažnai šią emigraciją lėmė ekonominės priežastys, taip pat ir ideologiniai bei politiniai, istoriniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis judėjimas, 1905 metais revoliucijos pralaimėjimas, karai bei kita. 

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais) Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys taip pat buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. 

1918–1940 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose įvedus imigracijos kvotas, didžiausias emigrantų iš Lietuvos srautas pasuko į Pietų Ameriką. Lietuviai sudarė didžiąją daugumą išvažiavusiųjų, žydai buvo antri. Didžioji dalis žydų tautybės emigrantų išvyko į Palestiną bei dabartinę Pietų Afrikos Respubliką.

1920–1940 metais iš Lietuvos emigravo 102511 gyventojas. Iš šio skaičiaus 30 869 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, 24 982 – į Braziliją, 16794 – į Argentiną, 7942 – į Kanadą, 4437 – į Urugvajų, 5264 – į kitas šalis. Į  Pietų Afrikos Respubliką emigravo 7215, o į Palestiną – 5008 visų Lietuvos emigrantų. Absoliuti dauguma išvykusių į Pietų Afrikos Respubliką ir Palestiną buvo žydai. 1923–1939 metais iš Lietuvos išvyko apie 25 000 žydų. 1920–1940 metais į dabartinės Pietų Afrikos Respublikos teritoriją išvyko 7 200 žydų, į Palestiną – 5 000 žydų. XX a. 4-tajame dešimtmetyje žydų emigracija būtų buvusi gerokai didesnė, bet sutrukdė Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių emigracijos ribojimai bei Anglijos administracijos politika, varžiusi žydų persikėlimą į Palestiną. Ekonominė valstybės būklė buvo itin sudėtinga, kurti savo verslą tuo metu buvo rizikinga, dėl šios priežasties žydų tautybės atstovai emigravo į Palestiną bei dabartinę Pietų Afrikos Respubliką. Žydų bendruomenės kūrėjai Pietų Afrikos Respublikoje buvo XIX a. iš Lietuvos atvykę žydai. Pietų Afrikos Respublikoje didelę dalį žydų sudarė ateiviai iš Kauno gubernijos. Šiuo metu apie 80% Pietų Afrikos Respublikos žydų sudaro litvakai - žydai, kilę iš Lietuvos. Daugiau kaip pusė Pietų Afrikos Respublikos litvakų atvyko iš Panevėžio, Rietavo, Palangos, Joniškio ir Šiaulių. Lietuvos žydų (litvakų) istorija siekia ankstyvuosius viduramžius. Didesnis skaičius žydų į dabartinę Lietuvos teritoriją buvo atvykę nuo XI a. pabaigos, bėgdami nuo žydų persekiojimo Kryžiaus žygių laikotarpiu, vietinio masto žydų žudynių ir trėmimų iš vokiškai kalbančių teritorijų. Iš pradžių jie kėlėsi į slavų gyvenamus kraštus, o iš ten pasiekė ir Lietuvą.

Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje Lietuvoje pasireiškė trečia emigracijos banga, kai iš Lietuvos pradėjo trauktis politiniai pabėgėliai. Šios emigracijos priežastys buvo politinės, istorinės: Antrasis Pasaulinis Karas, jo pasekmės, Lietuvos okupacija. Lietuviai priverstinai pasitraukę iš Lietuvos, atsidurdavo pabėgėlių stovyklose, iš kur negrįždavo į okupuotą tėvynę. Šie asmenys buvo priverstiniai politiniai emigrantai. Po Antrojo Pasaulinio Karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons.

Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta holokausto Lietuvoje metu. Dėl Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto žydų holokausto Lietuva neteko daugiau nei 90 proc. žydų bendruomenės.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol iš Lietuvos vykta ekonominių priežasčių sąlygota emigracija.

Asmenys, emigravę iš Lietuvos, dažniausiai įgydavo užsienio valstybės pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai dažniausiai jau tapdavo ne Lietuvos piliečiais. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, asmenims, emigravusiems iš Lietuvos iki 1990 03 11 bei buvusiems Lietuvos piliečiais iki 1940 06 15, taip pat tokių asmenų palikuoniams (vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams), Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos valstybės pilietybės (dviguba pilietybė). Šiuo atveju, siekiant atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:

  1. Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15;
  2. Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 03 11 (1918-1990);
  3. Kitas aplinkybes (giminystės ryšį, vardo, pavardės pakeitimą, kitą).

Lietuvos pilietybės įstatyme numatyta, kad asmenys, iki 1940 06 15 turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kada Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jei jis yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 03 11, arba yra tokio asmens palikuonis.

 

MIGRATION LAW CENTER

Prenumerata