Lietuvos pilietybė asmenims, išvykusiems iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, ir jų palikuoniams

Lietuvos išeiviai yra išsibarstę po visą pasaulį. Nuo XIX a. pabaigos Lietuva buvo viena iš daugiausiai emigrantų pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė.

Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;

2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

3) Politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons);

4) Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Nemažai Lietuvos teritorijos gyventojų emigravo iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas po 1831 ir 1863 metų sukilimų. Labiausiai lietuvių emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas išaugo XIX a. pabaigoje – XX a pradžioje. Didžiausia lietuvių emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas buvo įvykusi XIX a. 9 dešimtmetyje. Dažnai šią emigraciją lėmė ekonominės priežastys (darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymas), tačiau tam tikrais atvejais emigraciją lėmė ir ideologiniai bei politiniai, istoriniai motyvai: rusifikacinė carizmo politika, augantis tautinis judėjimas, 1905 metais revoliucijos pralaimėjimas, karai bei kita. Ši masinė emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas tęsėsi nuo XIX a. 9 dešimtmečio iki Pirmojo pasaulinio karo.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais) Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys taip pat buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. Šiuo laikotarpiu lietuvių emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas sumažėjo dėl Jungtinėse Amerikos Valstijose įvestų imigracijos kvotų. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis lietuvių emigravo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Argentiną, Braziliją, Urugvajų), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje iš Lietuvos į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų Lietuvos emigrantų.

Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje Lietuvoje pasireiškė trečia emigracijos banga, kai iš Lietuvos pradėjo trauktis politiniai pabėgėliai. Šios emigracijos priežastys buvo politinės, istorinės: Antrasis Pasaulinis Karas, jo pasekmės, Lietuvos okupacija. Lietuviai priverstinai pasitraukę iš Lietuvos, atsidurdavo pabėgėlių stovyklose, iš kur negrįždavo į okupuotą tėvynę. Šie asmenys buvo priverstiniai politiniai emigrantai. Po Antrojo Pasaulinio Karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons.

1948-1950 metais lietuviai iš Vokietijos ir Austrijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė lietuvių dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji lietuvių banga įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, likusieji – Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol iš Lietuvos vykta ekonominių priežasčių sąlygota emigracija.

Emigravę iš Lietuvos lietuviai įgydavo užsienio valstybės pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai dažniausiai jau tapdavo ne Lietuvos piliečiais. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, asmenims, emigravusiems iš Lietuvos iki 1990 03 11 bei buvusiems Lietuvos piliečiais iki 1940 06 15, taip pat tokių asmenų palikuoniams (vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams), Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos valstybės pilietybės (dviguba pilietybė). Šiuo atveju, siekiant atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:

1. Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15;
2. Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 03 11 (1918-1990);
3. Kitas aplinkybes (giminystės ryšį, vardo, pavardės pakeitimą, kitą).

Lietuvos pilietybės įstatyme numatyta, kad asmenys, iki 1940 06 15 turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kada Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jei jis yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 03 11, arba yra tokio asmens palikuonis.

MIGRATION LAW CENTER