Lietuvos pilietybė Klaipėdos krašte

Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos pagal 1919 m. birželio 28 d. Versalio sutarties 99 straipsnį. Versalio sutartį ratifikavus ir 1920 m. sausio 10 d. jai įsigaliojus, Klaipėdos krašte suverenių teisių vykdymas perėjo Santarvės valstybėms. 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių Konferencija pripažino Lietuvos suverenumą Klaipėdos kraštui. Tokiu būdu Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos teritorijos dalimi. Jo teisinė padėtis Lietuvos valstybėje formaliai dar nebuvo užfiksuota, nes pagal Ambasadorių Konferencijos 1923 m. vasario 16 d. nutarimą tai turėjo būti nustatyta Klaipėdos krašto konvencijoje, kurią turėjo parengti Ambasadorių Konferencija kartu su Lietuvos atstovais.

Klaipėdos krašto Konvencija buvo pasirašyta Paryžiuje 1924 m. gegužės 8 d. Lietuvos Seimas Konvenciją ratifikavo 1924 m. liepos 30 d. Valstybės signatarės ją ratifikavo vėliau. Konvencija įsigaliojo 1925 m. rugpjūčio 25 d., kai buvo deponuoti Anglijos, Italijos ir Japonijos ratifikacijos dokumentai.

Konvencijos 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Klaipėdos kraštas sudarys Lietuvos suverenume vienetą, kuris naudosis I Priedėliu einančio Statuto nustatytose ribose įstatymų leidimo, teismo, administracijos ir finansų autonomija“.

Kurie Klaipėdos krašto gyventojai ir kokia tvarka įgyja Lietuvos pilietybę, buvo nustatyta Klaipėdos krašto Konvencijos 8, 9, ir 10 straipsniuose.

Pagal Konvencijos 8 straipsnio pirmąją dalį Lietuvos pilietybę įgyja ipso facto tie „buvusieji Vokietijos piliečiai, kuriems, Lietuvai šią Konvenciją ratifikuojant, bus suėję daugiau kaip 18 metų ir kurie tikrai bus gyvenę Klaipėdos krašte mažiausiai nuo 1920 metų sausio 10 d.“

Vokietija pasižadėjo pripažinti Klaipėdos krašto gyventojus tos valstybės piliečiais, prie kurios Kraštą prijungs. Vadinasi, Klaipėdos krašto gyventojai, įgydami Lietuvos pilietybę, netenka Vokietijos pilietybės.

Konvencija taip pat numatė galimybę optuoti Lietuvos pilietybę. Optuoti Lietuvos pilietybę galėjo: a) kiekvienas Klaipėdos krašte gimęs ir jame daugiau kaip dešimt metų gyvenęs asmuo, kuriam, Lietuvai šią Konvenciją ratifikavus, bus suėję daugiau kaip 18 metų; b) kiekvienas asmuo, kuriam, Lietuvai šią Konvenciją ratifikavus, bus suėję daugiau kaip 18 metų ir kuriam interaliantų administracija buvo leidusi nuolatos gyventi, jei jis yra apsigyvenęs Klaipėdos krašte ne vėliau kaip 1922 m. sausio 1 d. (8 str. 2 d.).

Optuoti Lietuvos pilietybę galima buvo per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią Lietuva ratifikuos šią Konvenciją. Optuodami Lietuvos pilietybę asmenys netekdavo kitos valstybės pilietybės.

Pagal Konvencijos 10 straipsnį ištekėjusios moterys įgydavo tokią pat pilietybę, kurią įgydavo jų vyrai, o vaikai, kurie nebuvo sukakę 18 metų, įgydavo tokią pat pilietybę, kurią įgydavo jų tėvai.

Sprendžiamu laiku pilietybei pakeisti ir 18 metų amžiaus sukakti yra 1924 metų liepos mėn. 30 diena. Iki to laiko Klaipėdos krašto gyventojai (išskyrus užsieniečius) buvo laikomi Vokietijos piliečiais.

Klaipėdos krašto Konvencijos nuostatoms dėl pilietybės ir optacijos sutarties įgyvendinti buvo skirtos „Klaipėdos krašto piliečiams pasus duoti taisyklės“. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklių pavadinimas nėra teisiškai korektiškas, nes iš jo galima daryti prielaidą, jog buvo Klaipėdos krašto pilietybė ir Klaipėdos krašto piliečiai. Nei Klaipėdos krašto Konvencija, nei optacijos sutartis nenumatė Klaipėdos krašto pilietybės, pasai taip pat buvo išduodami ne Klaipėdos krašto piliečiams, o Klaipėdos krašte gyvenusiems asmenims, kurie pagal Konvenciją iš karto buvo laikomi Lietuvos piliečiais ar optuodavo Lietuvos pilietybę. Tokia nuostata buvo įtvirtinta ir minėtų taisyklių 1 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, jog „pasai duodami tik Lietuvos piliečiams“.

Pagal Klaipėdos krašto Statuto 34 straipsnį pasus Klaipėdos krašto gyventojams išduodavo Krašto Direktorija, tačiau ne savo, bet Lietuvos Respublikos vardu ir pagal Lietuvos Vyriausybės nustatytas taisykles.

Taisyklėse buvo nustatyta, kad prašantis išduoti pasą asmuo „turi įrodyti pasą duodančiai įstaigai, kad jis yra įgijęs Lietuvos pilietybę“. Pilietybės įgijimas turėjo būti įrodomas dokumentais. Atskirais atvejais, kai asmuo negalėjo pateikti taisyklėse nurodytų dokumentų ar reikėjo papildyti ar paaiškinti dokumentuose nurodytas aplinkybes ar duomenis, galėjo būti „priimami turinčių  pasitikėjimą valsčiuje arba mieste vietinių  gyventojų parodymai, jų pačių parašais patvirtinti“.

Klaipėdos krašto Konvencija ir optacijos sutartis numatė, kurie asmenys yra laikomi Lietuvos piliečiais ir kurie asmenys turi teisę optuoti Lietuvos pilietybę. Asmenys, atitinkantys Konvencijoje nustatytus reikalavimus, negalėjo būti nelaikomi Lietuvos piliečiais ( jie turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais). Lygiai taip pat asmenys, optavę Lietuvos pilietybę, turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais. Asmenims, nurodytiems Konvencijoje ir optacijos sutartyje, negalėjo būti taikomi reikalavimai, nustatyti Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę.

Tačiau tai nereiškė, jog pilietybės įstatyme negalėjo būti nustatyta normų, pagal kurias Lietuvos piliečiais būtų laikomi ar Lietuvos pilietybę įgytų ir kiti Klaipėdos krašte gyvenantys asmenys, kurie nebuvo nurodyti  Konvencijoje ar optacijos sutartyje.

1939 m. kovo 20 d. Vokietija, grasindama jėga, pateikė Lietuvai ultimatumą: grąžinti Klaipėdos kraštą Vokietijai.

1939 m. kovo 22 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo, pagal kurios 1 straipsnį „Versalio sutartimi nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos kraštas nuo šios dienos vėl sujungiamas su Vokietijos Reichu”.

Sutartis tarp Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Reichu dėl klaipėdiškių pilietybės buvo sudaryta 1939 m. liepos 8 d. Pagal Sutarties 1 straipsnį „Lietuvos pilietis, kuris

1. 1924 m. liepos 30 d. arba optuodamas Lietuvos pilietybę buvo nustojęs Vokietijos pilietybės, arba
2. yra vokiečių tautybės ir Lietuvos pilietybę įgijo optavimu arba gimimu, legitimacija ar ištekėjimu išvedę savo pilietybę iš Nr. 1 ar Nr. 2 nurodytų asmenų,

laikomas Vokietijos pilietybę įgijusiu 1939 m. kovo 22 dieną“.

Šios nuostatos nebuvo taikomos tiems lietuvių tautybės asmenims, kurie prieš šios sutarties pasirašymą savo gyvenamąją vietą iš Klaipėdos krašto perkėlė į Lietuvą. Gyvenamoji vieta buvo „laikoma perkelta, jeigu asmuo savo nuolatinio apsigyvenimo vietą yra apleidęs, būdamas pasiryžęs į ją nebegrįžti“ (1 str. 2 d.).

Taigi pagal sutartį tie Klaipėdos krašto gyventojai, kurie iki Sutarties pasirašymo, t.y. iki 1939 m. liepos 8 d. išsikėlė iš Klaipėdos krašto neturėdami tikslo ten sugrįžti ir apsigyveno Didžiojoje Lietuvoje, buvo laikomi nepraradusiais Lietuvos pilietybės, jeigu Lietuvos valstybinės institucijos pripažins, kad jie yra lietuvių tautybės.

Sutartyje buvo numatyta, kad lietuvių tautybės asmenys, kurie pagal šios sutarties 1 straipsnį įgijo Vokietijos pilietybę, gali iki 1939 m. gruodžio 31 d. pareikšti Lietuvos Generaliniam konsulatui Klaipėdoje, jog jie nori turėti Lietuvos pilietybę. Lietuvos pilietybė buvo laikoma įgyta, išdavus liudijimą, kad pareiškimas patenkintas (2 str.).

Pagal Sutartį asmuo tuo pat metu negalėjo turėti ir Lietuvos, ir Vokietijos pilietybės: jeigu pagal Sutarties nuostatas asmuo įgydavo vienos valstybės pilietybę, jis tuo pačiu netekdavo kitos valstybės pilietybės (3 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant, ar asmuo yra lietuvis, buvo atsižvelgiama ne tik į jo kilmę, bet ir į asmens tautinį nusistatymą.

Siekiant užkirsti kelią naudotis Lietuvos pasais asmenims, kurie pagal Sutarties nuostatas nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais, Taisyklėse buvo nustatyta, kad Klaipėdos krašto Direktorijos ar jos įstaigų arba Klaipėdos krašto Gubernatūros duoti vidaus arba užsienio pasai arba juos atstojantys dokumentai, nežiūrint juose pažymėto galiojimo laiko, nuo 1940 m. sausio 1 d. „atšaukiami“.

MIGRATION LAW CENTER