+ 370 6 1861886
info@migration.lt

Publikacijos

Lietuvos piliečiai pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Rusija

Kurie asmenys yra pripažįstami Lietuvos piliečiais, buvo numatyta ir 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Taikos sutartyje su Rusija.

Taikos sutarties su Rusija 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta:

„Asmenys, kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyveno Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoje arba buvo įrašyti į sodžių, miestų arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoje, taip pat asmenys, kurie prieš 1914 metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinius dešimt metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačiu pripažįstami Lietuvos valstybės piliečiais.

Nuosavybės teisių į nekilnojamajį turtą atkūrimas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, gali kreiptis dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kurį reglamentuoja ,,Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas‘‘.

Šis įstatymas taip pat reglamentuoja piliečių, kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Lietuvos pilietybė po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 03 11

1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos valstybės įstatymas“.

1991 m. kovo 11 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“ 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui“. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nebuvo teisės normų, kurios prieštarautų Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui, todėl šis įstatymas, po 1991 m. kovo 11 d. tapęs Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymu, galiojo iki 1991 m. gruodžio 10 d. Šiame įstatyme esančios sąvokos „Lietuvos TSR“, „Lietuvos TSR pilietybė“, „Lietuvos TSR pilietis“ buvo interpretuojamos kaip savaime pakitusios atitinkamai į sąvokas „Lietuvos Respublika“, „Lietuvos Respublikos pilietybė“, „Lietuvos Respublikos pilietis“.

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), ir jų palikuoniams

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę) pasireiškė  Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais). Šiuo laikotarpiu Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys  buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. Šiuo laikotarpiu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvedus imigracijos kvotas, lietuvių emigracija į šią valstybę sumažėjo. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis lietuvių emigravo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje iš Lietuvos į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų Lietuvos emigrantų.

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Australiją, ir jų palikuoniams

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Australiją pasireiškė po Antrojo Pasaulinio Karo per trečią lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangą, kai vyko politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons).

Baigiantis Antrajam Pasauliniam Karui lietuvių emigracija į Australiją buvo sąlygota istorinių, politinių aplinkybių: Antrojo Pasaulinio Karo, jo pasekmių, Lietuvos okupacijos. Lietuviai, kaip politiniai pabėgėliai, traukėsi į DP stovyklas, iš kurių vėliau buvo perkeliami į laisvų valstybių kraštus, tarp jų ir Kanadą. Daugiausia lietuvių įsikūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo ir Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šiuo laikotarpiu į Australiją išvyko didelė dalis lietuvių emigrantų.

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Naująją Zelandiją, ir jų palikuoniams

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Naująją Zelandiją pasireiškė po Antrojo Pasaulinio Karo per trečią lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangą, kai vyko politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons).

Baigiantis Antrajam Pasauliniam Karui lietuvių emigracija į Naująją Zelandiją buvo sąlygota istorinių, politinių aplinkybių: Antrojo Pasaulinio Karo, jo pasekmių, Lietuvos okupacijos. Lietuviai, kaip politiniai pabėgėliai, traukėsi į DP stovyklas, iš kurių vėliau buvo perkeliami į laisvų valstybių kraštus, tarp jų ir Kanadą. Daugiausia lietuvių įsikūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo ir Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons. Šiuo laikotarpiu į Australiją išvyko didelė dalis lietuvių emigrantų.

Prenumerata