Lietuvių
Русский
English
- Pradžia
- Žydai Lietuvoje tarpukariu ir Lietuvos žydų (litvakų) teisė į Lietuvos pilietybę
Žydai Lietuvoje tarpukariu ir Lietuvos žydų (litvakų) teisė į Lietuvos pilietybę
Nepriklausoma Lietuvos valstybė atkurta 1918 m.
1919–1920 m. Vilnių ne kartą pakaitomis užimdavo Lenkijos ir Sovietų Rusijos kariuomenės. 1922 m. Vilnius karine jėga buvo inkorporuotas į Lenkijos sudėtį. Per trumpą laiką, 1918–1922 m., ne kartą pasikeitus valdžiai – Lietuvos Respublikos, sovietinės Lietuvos, Lenkijos ir Sovietų Rusijos kariuomenės – žydų bendruomenei teko patirti didelius ekonominius sunkumus ir nacionalines nelaimes.
Lietuvos žydų bendruomenė, kuriuos centru tapo laikinoji sostinė Kaunas, įvairūs jos atstovai aktyviai įsitraukė į Lietuvos valstybės kūrimą, stiprinimą ir karinę gynybą bei diplomatinę veiklą, vykdomą siekiant tarptautinio jos pripažinimo. Mūšiuose už Lietuvos nepriklausomybę dalyvavo daugiau negu 500 žydų savanorių.
Lietuvos 1922 m. Konstitucijoje buvo nuostatos, skelbusios visų Lietuvos piliečių lygybę prieš įstatymą. Specialiame skyriuje „Tautinių mažumų teisės“ buvo nurodyta, kad šios mažumos „turi teisės įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarybę, savitarpinę pagalbą – ir šiems reikalams vesti įstatyme nurodyta tvarka renka atstovaujamus organus.“
1919–1922 metai Lietuvos žydų istoriografijoje laikomi „auksiniu“ arba „medaus“ laikotarpiu. Žydai turėjo ne tik ministrus, bet ir savo atstovus Seime. 1920 m. įstatymu žydų kahalams buvo suteiktos plačios teisės veikti vadovaujant dvasiniams religiniams reikalams, labdaros veiklai, socialinei paramai, liaudies švietimui, taip pat registruojant civilinės būklės aktus.
Per trumpą laiką žydų organizacijos nuveikė didelį darbą, organizuodamos tūkstančių žydų, grįžusių ir Sovietų Rusijos, gyvenimą, rūpindavosi jų apgyvendinimu ir įdarbinimu, sugriauto krašto atkūrimu, plataus savo mokyklų tinklo sukūrimu, sveikatos priežiūros, labdaros, socialinės paramos ir kultūros įstaigų steigimu.
Deja, Lietuvoje tuo metu įsitvirtino dešiniosios reakcingos jėgos, silpnėjo liberalioji-demokratinė raidos tendencija. Palaipsniui siaurėjo ir galiausiai buvo panaikinta valstybės teisiškai pripažinta žydų nacionalinė autonomija su visomis jos institucijomis. Tai turėjo įtakos ir žydų atstovavimui Valstybės seime, žydų kalbos (jidiš) vartojimui valstybės institucijose. Nuo 1924 m. vyriausybėje jau nebuvo žydų reikalų ministro. Buvo uždrausta Žydų tautinės tarybos veikla. 1926 m. kovo mėn. panaikinti žydų bendruomenių kahalai. Civilinės būklės aktų registracijos funkcijos buvo perduotos rabinams.
Pasirašius taikos sutartį iš Sovietų Rusijos į Lietuvą grįžo apie 100 tūkst. žydų. Gyventojų surašymo duomenimis, 1923 m. Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 2,03 mln. gyventojų, iš jų lietuvių – 1,7 mln. (84,2 proc.), žydų – 153,7 tūkst. (7,6 proc.). Miestuose lietuvių buvo 57,1 proc., žydų – 32 proc., miesteliuose – 23 proc. Ukmergėje jų buvo 37 proc., Panevėžyje – 36 proc., Kaune – 27 proc., Šiauliuose – 25 proc. Žydai gyveno beveik visuose valsčiuose.
Žydai įstengė atstatyti savo būstus arba pasistatyti naujus. Daugelyje prekybos, pramonės, amatų sričių žydai pasireiškė, kaip svarbi naujų įmonių ir dirbtuvių plėtrą skatinanti jėga.
Žydų gyvenimo raida Lietuvos Respublikos sąlygomis apskritai vertintina teigiamai. Tačiau žvelgiant į konkretų istorinį procesą matyti, kad ji vis dėlto buvo prieštaringa ir joje jau radosi pavojingų tendencijų, kurių apraiškos iš pradžių užtemdė, o vėliau sukrėtė žydų likimus.
1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas. Atsirado ir įsitvirtino autoritarinis-policinis režimas. Palaipsniui buvo panaikintos anksčiau ir taip jau susiaurintos demokratinės teisės bei laisvės. Dar prieš perversmą, pirmojoje trečiojo dešimtmečio pusėje, kai sustiprėjo Lietuvos valstybė, pažeidžiant tarptautinius įsipareigojimus ir konstitucines nuostatas buvo panaikinta žydų tautinė-kultūrinė autonomija.
Dėl atsiradusių ir didėjančių ekonominių sunkumų ekonominės krizės sąlygomis, susiklosčiusiomis praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje ir ketvirtojo pradžioje, taip pat po to, kai 1933 m. kaimyninėje Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleriui, Lietuvoje antisemitizmas tapo vis labiau juntamas. Po devynerių metų pertraukos 1936 m. buvo išrinktame Seime tautinių mažumų atstovų nebuvo. 1938 m. Konstitucijoje jau nebuvo ir anksčiau joms skirtų nuostatų.
Žydai tokiomis nepalankiai jiems susiklosčiusiomis sąlygomis vis skausmingiau jautė netikrumą dėl savo ateities. Susirūpinimą kėlė ir žydų jaunuomenės gyvenimo Lietuvoje perspektyvos. Vienintelė reali išeitis jiems buvo emigracija. 1920–1940 m. iš Lietuvos emigravo iš viso 102,5 tūkst. žmonių, 20 proc. iš jų buvo žydai. Iš 41,3 tūkst. žmonių, emigravusių 1928–1939 m.., žydų buvo 13,9 tūkst. (33,6 proc.). 1920–1940 m. į Pietų Afriką išvyko 7,2 tūkst. žmonių, į Palestiną – 5 tūkst., beveik visi jie buvo žydai. Žydų emigracija ketvirtajame dešimtmetyje galėjo būti gerokai didesnė, tačiau ją stabdė apribojimai, kuriuos įvedė JAV ir kai kurios kitos šalys, taip pat Anglijos politika, kuria buvo siekiama sutrukdyti žydų persikėlimui į Palestiną.
Lietuvos žydų (litvakų) emigracija prasidėjo XIX a. viduryje ir truko iki praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio – jie emigravo į JAV, Kanadą, Palestiną, Pietų Ameriką, Pietų Afriką, Australiją.
Daugelyje vietų, įskaitant JAV ir Kanadą, litvakai buvo pirmieji žydiškų laikraščių ir žurnalų senąja žydų ir jidiš kalbomis leidėjai, redaktoriai, žurnalistai.
Pirmieji žydų bendruomenės įkūrėjai Pietų Afrikoje buvo Lietuvos žydai, atvykę XIX a., o vėliau reikšmingą šioje šalyje gyvenusių žydų dalį sudarė išeiviai iš Kauno gubernijos. Didelis ir garbingas vaidmuo atkuriant ir plėtojant žydų istorinį nacionalinį židinį Palestinoje taip pat priklausė Lietuvos žydams.
Iš Lietuvos emigravę asmenys dažniausiai įgydavo užsienio valstybės pilietybę, o jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai paprastai tapdavo šios užsienio valstybės piliečiais.
Teisinių santykių palaikymui su Lietuvos emigrantais Lietuvoje numatytas Lietuvos pilietybės atkūrimo institutas, suteikiantis teisę asmeniui, turėjusiam Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., atkurti Lietuvos pilietybę neprarandant esamos pilietybės (turėti dvigubą pilietybę). Šio žmogaus palikuonys (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai) taip pat gali pasinaudoti galimybe atkurti Lietuvos pilietybę.
Pagal Lietuvos Pilietybės įstatymą asmenys, turėję Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., ir jų palikuonys, neįgiję Lietuvos pilietybės iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje jie nuolat gyvena.
Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kai Lietuvos pilietybė gali būti atkurta neprarandant turimos užsienio valstybės pilietybės.
Šiame straipsnyje numatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., taip pat šio asmens palikuonis.
Atsižvelgiant į šias Lietuvos pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybės atkūrimui neatsisakant turimos pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:
- Lietuvos pilietybę, turėtą iki 1940 m. birželio 15 d.;
- Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.;
- Kitas aplinkybes (giminystę, vardo, pavardės pakeitimą ir kt.).
MIGRATION LAW CENTER
Skaityti daugiau:
Lietuvos pilietybės atkūrimas
Lietuvos pilietybės suteikimas supaprastinta tvarka
Lietuvių kilmę patvirtinantis pažymėjimas
Teisę atkurti Lietuvos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas
Vaiko pilietybė
Vaikų dviguba pilietybė
Sutuoktinio (vyro, žmonos) pilietybė
Lietuvos pilietybė pagal kilmę
Lietuvos pilietybė, kai protėviai lietuviai. Lietuvos pilietybė lietuvių palikuoniams
Lietuvos pilietybė represuotiems iš Lietuvos. Dviguba pilietybė Lietuvoje
Lietuvos pilietybė. Lietuvos pilietybės atkūrimas, neatsisakant nuo turimos (Dviguba pilietybė)
Lietuvos pasas. Išdavimo tvarka ir terminai
Dvigubos pilietybės išsaugojimas, išvykus iš Lietuvos po 1990 03 11
Priesaika Lietuvos Respublikai
Lietuvos pilietybės atkūrimas ir tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Karinė tarnyba Lietuvoje
Lietuvos pilietybės atkūrimui būtina išlaikyti Lietuvos pilietybę 1940 06 15
Žydai (litvakai) bei kiti išeiviai, išvykę iš Lietuvos tarpukariu, taip pat jų palikuonys galės atkurti Lietuvos pilietybę, įgyti dvigubą pilietybę be biurokratinių kliūčių
Jei turite klausimų dėl Lietuvos pilietybės ar Jums reikia daugiau informacijos ar pagalbos, prašom kreiptis el. paštu: info@migration.lt arba tel.: + 370 6 1861886. Mielai Jums padėsime.