+ 370 6 1861886 ico_4.png
info@migration.lt ico_5.png
  • Pradžia
  • Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), ir jų palikuoniams

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), ir jų palikuoniams

Lietuvos pilietybė asmenims, emigravusiems iš Lietuvos į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), ir jų palikuoniams

Lietuvoje buvo pasireiškusios keturios pagrindinės lietuvių emigracjos iš Lietuvos bangos. Lietuvių emigraciją lėmė skirtingos priežastys. Tiek ekonominės, tiek istorinės, politinės.

Prie pagrindinių lietuvių emigracijos iš Lietuvos bangų yra priskiriamos:

1) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios ekonominė emigracija;

2) Emigracija iš Lietuvos 1920-1940 metais;

3) Politinių pabėgėlių, pasitraukusių iš Lietuvos Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje, emigracija (Displaced Persons);

4) Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.

Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę) pasireiškė  Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais). Šiuo laikotarpiu Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys  buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. Šiuo laikotarpiu Jungtinėse Amerikos Valstijose įvedus imigracijos kvotas, lietuvių emigracija į šią valstybę sumažėjo. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis lietuvių emigravo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. XX a. 3-4 dešimtmetyje iš Lietuvos į Pietų Ameriką emigravo iki 60% visų Lietuvos emigrantų.

1920–1940 metais iš Lietuvos emigravo 102511 gyventojas. Iš šio skaičiaus 30 869 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, 24 982 – į Braziliją, 16794 – į Argentiną, 7942 – į Kanadą, 4437 – į Urugvajų, 5264 – į kitas šalis. Į  Pietų Afrikos Respubliką emigravo 7215, o į Palestiną – 5008 visų Lietuvos emigrantų. Absoliuti dauguma išvykusių į Pietų Afrikos Respubliką ir Palestiną buvo žydai.

Lietuvių emigracija išaugo ypač į Braziliją. 1925 metais į šią valstybę išvyko 22, 1926 metais – 5667, 1927 metais – 1702, 1928 metais – 1199 ir 1929 metais – 4536 emigrantai iš Lietuvos. Kai sumažėjo emigracija į Braziliją, išeivių srautas nukrypo į Argentiną. 1928 metais išvyko 2151, 1929 metais – 6093, 1930 metais – 2280 emigrantų.

Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje Lietuvoje pasireiškė trečia emigracijos banga, kai iš Lietuvos pradėjo trauktis politiniai pabėgėliai. Šios emigracijos priežastys buvo politinės, istorinės: Antrasis Pasaulinis Karas, jo pasekmės, Lietuvos okupacija. Lietuviai priverstinai pasitraukę iš Lietuvos, atsidurdavo pabėgėlių stovyklose, iš kur negrįždavo į okupuotą tėvynę. Šie asmenys buvo priverstiniai politiniai emigrantai. Po Antrojo Pasaulinio Karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos DP stovyklose, taip pat lietuvių buvo Austrijos DP stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės UNRA ir IRO organizacijos, kurios rūpinosi karo pabėgėlių šalpa, įkurdinimu, vėliau tolimesne emigracija. Visi iš savo kraštų pasitraukusieji buvo įvardijami terminu Displaced Persons.

1948-1950 metais lietuviai iš Vokietijos ir Austrijos DP stovyklų pasklido po visą pasaulį: nedidelė lietuvių dalis liko Europoje (Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje), didžioji lietuvių banga įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, likusieji – Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol iš Lietuvos vykta ekonominių priežasčių sąlygota emigracija.

Lietuviai, emigravę į Pietų Amerikos valstybes (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), įgydavo užsienio valstybės pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai dažniausiai tapdavo šios užsienio valstybės piliečiais. Siekiant išlaikyti teisinį ryšį su lietuviais išeiviais, Lietuvoje numatytas Lietuvos pilietybės atkūrimo institutas, suteikiantis teisę asmeniui, turėjusiam Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15 bei išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 03 11, atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos pilietybės (dviguba pilietybė). Lietuvos pilietybės atkūrimo galimybe gali pasinaudoti ir šio asmens palikuonys (vaikai, vaikaičiai, provaikaičiai).

Vadovaujantis Lietuvos pilietybės įstatymu, asmenys, iki 1940 06 15 turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kada Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jei jis yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 03 11, arba yra tokio asmens palikuonis.

Atsižvelgiant į šias Lietuvos pilietybės įstatymo nuostatas, Lietuvos pilietybei atkurti, neatsisakant nuo turimos pilietybės, būtina įrodyti šias pagrindines aplinkybes:

  1. Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15;
  2. Išvykimą iš Lietuvos iki 1990 03 11;
  3. Kitas aplinkybes (giminystės ryšį, vardo, pavardės pakeitimą, kitą).

 

MIGRATION LAW CENTER

 

 

 

Prenumerata